Autorius: Edita Piulskienė

Bulvės – šiandien paprastas ir įprastas maistas, kažkada buvo laikytos kone šventu patiekalu, nes išgelbėjo žmones nuo didžiojo bado.

Bulvės Europoje

Europiečiai bulves valgo maždaug penkis amžius, o savo gimtinėje – Centrinėje ir Pietų Amerikoje, jos auginamos jau kelis tūkstantmečius.

XVI a. šį augalą ispanai atsivežė iš Peru ir Čilės. Keistuosius „žemės obuolius“ europiečiai pamėgo ne iš karto. Iš pradžių bulvės augo tik smalsių mokslininkų daržuose ir aristokratų soduose (dėl keistų ir gražių augalo žiedų). O valstiečiai ypač baidėsi šių gumbų, kurių net šunys neėsdavo.

Tik XVII a. vešlūs bulvių krūmai persikėlė ir į valstiečių daržus. Kai kurių parapijų pamokslininkai skatindavo auginti šią daržovę. O kai kuriuose Vokietijos ir Prancūzijos regionuose buvo išleisti privalomo bulvių auginimo valstybės dekretai. Valdžia numatė, jog didieji bulvių privalumai (jos buvo atsparios ligoms, maistingos ir pigio auginti) atietyje tikrai atsipirks.

XVIII a. ši prognozė pasitvirtino. Tuo metu Europą buvo sukaustęs „mažasis ledynmetis“, kuris (XVI – XIX a. vid.) labai pakenkė javų derliui. Atspariosios bulvės tapo pagrindiniu kasdieniu maistu. Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė eidama į puotas savo šukuoseną puošdavo gyvais bulvių žiedais. Taip ji stengėsi dar labiau populiarinti bulves.

Sepynerius metus trukusiame kare (1756 – 1763 m.) Prūsijos armija maitinosi pagrinde tik bulvėmis. XVIII a. pab. bulvės Europoje buvo populiariausios, daugiausiai pelno atnešančios, daržovės.

Naudingas sveikatai gumbas

Šiandien yra daugiau nei tūkstantis bulvių rūšių. Dėl atsparumo temperatūros kaitai ir kenkėjams šios daržovės auginamos ir valgomos visame pasaulyje.

Ketvirtadalį bulvės svorio sudaro sausosios medžiagos, iš kurių beveik 90 proc. yra krakmolas. Bulvėse taip pat yra daug vitamino C ir baltymų. Išvirę 200 g bulvių su lupenomis, turėsite visą askorbininės rūgšties dienos normą (tiesa, vitamino C kiekis bulvėse priklauso nuo jų veislės, dirvožemio, drėgmės bei temperatūros).

Baltymų gi bulvėse yra tik 20 proc. mažiau nei kiaušinio baltyme. Svarbu žinoti, kad baltymas bulvėje kaupiasi iškart po žievele, kurią prieš verdant dažniausiai nulupame. Tad naudingiausios bulvės yra virtos su lupena. Šiuose žemės gumbuose gausu ir B grupės vitaminų, kalio, fosforo, folio rūgšties, karotino.

Liaudies medicina byloja, jog šviežių bulvių sultimis gydomos skrandžio ligos bei žaizdos, bulvių tarkiais – odos bėdos (nudegimai, egzemos, pūlingi pažeidimai), virtų bulvių garais – kvėpavimo sutrikimai. Pramonėje gi bulvės taip pat labai plačiai panaudojamos. Iš jų galima pasigaminti etilo spirito, acetono, pieno rūgšties, klijų.

Ar tikrai viską žinome apie bulves?

Bulvių krakmolas labai vertingas mūsų organizmui angliavandenis (polisacharidas). Išvirusios krakmolingos bulvės būna miltingos ir maistingos. Tačiau ilgai laikomose bulvėse krakmolas virsta paprastų angliavandenių junginiais ir praranda didžiąją savo vertę. Todėl reikia stengtis dažniau pasimėgauti šviežiomis bulvėmis.

Žali patamsėjimai (susikaupęs soloninas), susidarę ant senų bulvių, yra kenksmingi sveikatai, todėl tokias bulves lupkite storiau. Dar daugiau solonino susidaro ant pažeistų gumbų, o daugiausia jo turi švieži bulvių lapai.

Tiesa, verdant ar kepant šias daržoves jis visai išnyksta. Dėl tikrumo, virdami bulves galite nupilti pirmąjį užvirusį vandenį, įpilti naujo vandens ir virti toliau. Taip su pirmuoju vandeniu išpilsime dar daugiau išsiskyrusių minėtų alkaloidų.

Skubu pasidalinti mažytėmis bulvių virimo paslaptimis:

jei virsite bulves su lupenomis, vėliau lengviau jas nulupsite, jei tik išvirusias perliesite šaltu vandeniu;

mažesnė tikimybė, kad bulvių lupenos sutrūkinės, jei virsite jas pasūdytame vandenyje;

lengviau ir greičiau nuskusite bulves, jei prieš tai jas 15-20 min. pamerksite į šaltą vandenį.

Receptų su bulvėmis įvairovė

Sunku būtų rasti kitą tokią daržovę, kurios garbei prikurta tokia gausybė patiekalų.

Daugiausiai jų turi vidurio bei rytų Europos valstybės. Vokietijos, vadinamos „bulvių“ valstybe, restoranuose ar šeimos užeigėlėse prie mėsos ar žuvies visada pasiūlys ne vieną bulvių garnyrą (virtų, apkeptų, trintų, troškintų su daržovėmis, įdarytų spirgučiais ir t.t.). Kiekviename šalies regione rasite kelias rūšis bulvinių blynelių, kukulaičių, bulvių pyragų, bulvinės sriubos, bulvinės dešros bei, žinoma, bulvių salotų.

Pastarosios yra ypač populiarios šioje šalyje. Juokaujama, jog jei Vokietijoje rengiamas „suneštinis“ vakarėlis, ant stalo atsidurs tiek bulvių salotų dubenėlių, kiek ateis svečių! Tačiau visos bulvių salotos skirsis, nes skirsis jas gaminančių žmonių išmonė, skonis ir įmaišyti ingriedientai. Tik vienas ingriendientas bus toks pat – tai virtos bulvės.

 Informacija paimta iš http://www.1000receptu.lt